Galite prisiminti Anthony Madu iš vaizdo įrašo, kuris 2020 m. birželio mėn. išplito. Vaizdo įraše, kurį milijonams žmonių „Instagram“ ir X (buvęs „Twitter“) bendrino tokios įžymybės kaip Viola Davis ir Cynthia Erivo, vaizdo įraše užfiksuota 11-metė Madu, šokanti basa. lietus Nigerijos gatvelėje – ir net tada stichijos negalėjo nuslopinti jo kilnaus baliono.
Netrukus dar milijonai žmonių pamatys ne tik Madu talentą, bet ir jo istoriją, kuri šiuo metu rutuliojasi vienoje prestižiškiausių Anglijos šokio treniruočių aikštelių: Elmhurst baleto mokykloje.
„Disney+“ pasirodys kovo 29 d. Madu seka jaunos šokėjos kelionę iš Lagoso į Birmingemą ir aukštumas bei nuosmukius įsitvirtinti griežtose šokių pamokose, akademinėje veikloje ir socialiniame gyvenime Elmhurste. Susipažinome su filmo žvaigžde apie tolimą nuo šeimos, karjeros siekius ir tai, ką iš dokumentinio filmo tikisi kiti šokėjai.
Grįžkime prie to, kada viskas prasidėjo: virusinis vaizdo įrašas. Kas paskatino jį filmuoti?
Iš tikrųjų ne aš jį nufilmavau; mano sena šokių mokytoja [Daniel Ajala] padarė. Tą dieną neturėjau būti pamokoje. Tiesiog lankiau pamokas, nes man buvo nuobodu. Mano mokytojas nusprendė jį nufilmuoti ir paskelbė Instagram ir bumas!
Ir ta akimirka nukėlė jus į kitą šalį. Kokia buvo persikraustymo ir gyvenimo į užsienį patirtis?
Kai pirmą kartą persikėliau į Angliją, jaučiausi nuostabiai, bet tuo pat metu buvo ir šiek tiek sunku dėl besikeičiančių orų, namų, maisto ir panašių dalykų. Bet manau, kad iš tikrųjų pripratau prie čia esančių dalykų.
Ar galite šiek tiek papasakoti apie savo ankstyvąsias baleto treniruotes?
Kai pradėjau lankyti baletą [Leap of Dance Academy], eidavau pamokas šeštadieniais, tik rytais. Tačiau laikui bėgant pradėjau lankyti pamokas šiek tiek daugiau per savaitę ir po pamokų. O savaitgaliais treniruodavausi nuo 8 iki maždaug 17 val. Buvo sunku, nes Nigerijoje tikrai saulėta, bet manau, kad tai buvo labai verta.
Ar per savo mokymus Nigerijoje ir dabar Anglijoje susidūrėte su neigiamu požiūriu į vyrą atpažįstančiu šokėju?
Šiuo metu aš su tuo nesusiduriu, nes čia yra daugiau vyrų baleto šokėjų nei Nigerijoje, o tai man buvo labai naudinga. Kai buvau Nigerijoje, jaučiau patyčias dėl to, kad vaidinau baletą. Tai iš tikrųjų nebuvo vertinama kaip kažkas, ką vaikinas turėtų daryti.
Ko, jūsų manymu, jie atneš žiūrėdami šį filmą tiems šokėjams, kurie susiduria su tokia pačia žala, ir kitiems, kurie tiesiog svajoja siekti šokio karjeros?
Kad jie niekada neturėtų pasiduoti. Jie turi pamiršti negatyvą, daugiau galvoti apie tai, kiek toli nori nueiti, ir visada prisiminti, kad visai nesvarbu, ką žmonės sako; svarbu tik ką ir kaip darai.
Ar yra šokėjų, kurie buvo įkvėpimo šaltiniu jūsų baleto kelionėje?
Kai treniravausi Nigerijoje, žiūrėjau aukštyn [American Ballet Theatre’s] Kalvinas karališkasis III. Buvo malonu turėti žmogų, į kurį galėjai pažvelgti į juos ir pasakyti: „Aš noriu kada nors toks būti“. Bet šiandien – ir aš tai nesakau, nes jis yra mano dabartinis baleto mokytojas – sakyčiau [Joshua Barwick]. Jis yra darbštus, malonus ir nori žinoti [his students]. Jis kalbasi su mumis.
Kas jūsų laukia toliau?
Tai sunkus dalykas. Filmas man sukėlė nemažai minčių. Galėčiau visiškai pasilikti prie klasikinio baleto, bet domiuosi ir šiuolaikiniu šokiu. Kai atvykau į Elmhurstą, kur kiekvieną savaitę vedame šiuolaikines pamokas, atrodė, kad randu kažką naujo, kuris tau patinka. Ir aš manau, kad tai viena geriausių gyvenimo dalių – suvokti dalykus, apie kuriuos niekada nemanėte, kad tai nutiks. Man patinka šiuolaikinis, nes tu gali daugiau judėti nei su baletu. Turite išbandyti daugybę keistų dalykų. Man taip pat įdomu pereiti prie aktorystės.
Atrodo, kad jus įkando kino klaida. Kokia buvo jūsų patirtis filmuojant?
Filmavimo komanda ir kūrybinė komanda buvo nuostabi. Iš pradžių [filming] jaučiausi kiek keistai, bet paskui pripratau. Neseniai žiūrėjau filmą su visa mokykla ir maniau, kad jis tikrai geras. Vienoje scenoje šiek tiek verkiau – tai buvo tada, kai palikau šeimą Nigerijoje ir atvykau į JK. Atrodė, kad jausmas palikti šeimą sugrįžo. Pabaigos titrų metu nuaidėjo penkios minutės plojimų. Nesitikėjau, kad tiek daug žmonių tuo džiaugsis taip, kaip jie, ir dėl to vėl verkiau. Buvo tikrai įdomu.
